Patikėkit tikrai niekur neskubu, nes niekur ir nenuskubėsi. Čia pavasaris skuba - pralėkė lyg jį vasara vytusi. Gal ir vijosi, bet gaila, kad ilgiau neužsilaikė - aš jį taip myliu. Visada noriu jį matyti nuo pirmo daigelio iki gražiai lysvėse išrikiuotų augalėlių. Nu taip nespėju, pamatau jau tada, kai auga piktžolės. Tada raviu, kai turiu laiko, bet dažniausiai aišku, kad turiu.
Man patinka ravėjimas jis mane sustabdo, tada būnu savo bažnyčioje ir kalbu su savo dievu ir niekada nesu tikra - kas jis ar Jėzus ar Perkūnas, todėl paeiliui kalbu su abiem ir jie manyje puikiai dera.
Bet jau vasara ir ta lekia šuoliais. Matau ją savo gėlėse, kilnoju jas iš vietos į vietą kol randu tinkamiausią ir svajoju apie jūrą. Bet mano kiemas irgi didelis, kaip jūra, kai eini ankti rytą per rasą.
Dar džiaugiuosi, kad turiu mamą ir tėtį. Atrodo, daugiau nieko ir nebereikia, dar visiems sveikatos šiek tiek daugiau ir tada jau ateis palaima. Sėdėsiu ant savo supynių, mirkysiu kojas rasotoje pievoje ir supsiuosi.
